Bemiegant viešbutyje, apie vidurnaktį Rasa išgirdo kaip atsidaro balkono durys iš lauko pusės. Manydama jog tai aš slankioju tamsoje, ji vis dėlto ištiesė ranką link mano pusės ir nustėro kai apčiuopė mane miegantį lovoje. Netrukus ji pamatė prožektoriaus šviesą sklindančią pro užuolaidas ir jai tapo aišku kad pas mus į kambarį kažkas nori užeiti.
- Modestai, čia kažkas vaikšto, - sušuko ji. O aš dar nevisai susigaudęs kas čia vyksta, užriaumojau ir pramerkęs akis pamačiau prožektoriaus šviesą chaotiškai besitraukiančią į tamsą, o po to ir kažkokį garsą lyg kas bandytų panikoj perlipti balkoną.
Va toks keistas nuotykis mums nutiko Marbeljoj. Likusią nakties dalį miegojau po ranką pasidėjęs tuščią vyno butelį, kad reikalui esant turėčiau kuo vožti.
Pasirodo tokie naktiniai vizitai dažnas reiškinys Ispanijos garsiajame kurorte.
Kaip žinia Albanai ir kitų tautų nusikaltėliai, tyko aukų ir laukia kada visi sumigs. O kadangi pastatai Marbeljoj, kaip ir bene visoj Ispanijoj labai lengvai įveikiami ir užlipti į antrą ar trečią aukštą šiek tiek atletiškam vyrukui nesudaro jokių sunkumų, tai visokio plauko nusikaltėliai ir naudojasi tuo.
Naktį prieš tai, apie trečią valandą mums į viešbučio numerį kažkas kelis kartus skambino į laidinį telefoną. Pirmą kartą nepakėliau, bet antrą kartą atsiliepiau, tačiau kitam gale numetė ragelį. Galų gale Rasa visai atjungė telefoną kad mums niekas netrukdytų miegoti. Tik vėliau supratau kad tokiu būdų vagys tikrino ar mes miegam ar ne.
Į Marbelją atvykome vasario mėnesį. Ne sezono metu, kai turistų buvo labai nedaug. Viduržemio jūroje niekas nesimaudė. Tik viena diena iš penkių praleistų Ispanijoje buvo saulėta, visos kitos apsiniaukusios. Aukščiausia oro temperatūra siekė vienu metu +20c. Visom kitom dienom apie +17.
Tiesą sakant mūsų tikslas nebuvo degintis saulėje ar maudytis jūroje. Visos kelionės tikslas buvo pažintinis, tam reikalui išsinuomavome mašiną, Volkswagen Polo.
Marbelja savo oro uosto neturi todėl teko skristi iš Leeds tiesioginiu reisu į Malagą. O iš ten su mašina apie valandą kelio į Marbelją. Kadangi registravimas viešbutyje prasideda nuo 4pm, o mes Malagoj buvom jau apie 11am. tai turėdami sočiai laiko nusprendėm pasižvalgyti po Malagą. Nuvažiavom šiaip ne taip siaurom gatvelėm iki Malagos senamiesčio ir ten vargais negalais suradom vietos prisiparkuoti. Be to po vairavimo Anglijoje, kai vairas dešinėje pusėje, reikėjo adaptuotis prie vairavimo iš kairės. Mane iš pat pradžių vis nešė į dešinę. Vienu metu net ant bordiūro užvažiavau.
Taigi Malaga kažkuria prasme mums net labiau patiko nei Marbelja. Rasai paliko įspūdį apelsinai augantys pačiam centre.
Miestas labai tvarkingas palyginus su Anglijos miestais. Šiukšlių išvis nerasta. Tačiau labai daug išmaldų prašančių. Didžioji dauguma jų Rumunų čigonai. Suluošinti, su ramentais, senos čigonės tupinčios prie bažnyčių vartų, išmokusios keletą ispaniškų frazių maldauja paaukoti keletą centų. Maža to jei Anglijoj išmaldų prašytojai dažniausiai pasyvūs, tai Malagoj jie labai aktyvūs, slankioja iš paskos ir būna labai įkyrūs.
Rasa iškart įsimylėjo į Malagą. Net sakė jog būtų pasiruošusi čia gyventi.
Šiek tiek pavaikščioję po senamiestį išalkome. Užsukome į vieną lauko restoraną ir nė kiek nepasigailėjome. Aš užsisakiau vegetarišką picą, o padavėjas paklausė ar aš ją vienas valgysiu ar dalinsiuosi. Aš pagalvojau kokio dydžio turi būti pica kad ja galima būtų dalintis. Sakau jam nešk man visą, o Rasai atskirai. Tada Rasa irgi nusprendė užsisakyti tokią pačią picą. Padavėjas pažiūrėjo į Rasą su tokiu žvilgsniu lyg duodamas suprasti kad kažin ar tu ją suvalgysi. Ir iš tiesų mums atnešė dvi picas kuriomis laisvai galėtų pasisotinti keturi žmonės. Didžiules krosnyje keptas picas. Tokio skanumo man dar niekur neteko valgyti.
Pasisotinę nusprendėm važiuoti į Marbelją. Kelias truko apie valandą laiko. Autostradoje teko sumokėti kelių mokestį apie 5 eurus. Nežinojome anksčiau, bet yra šalutiniai keliai kuriais galima apvažiuoti mokamus kelius. Nustatėme savo GPS kad būtų 'avoid toll roads' ir nuo to laiko važinėjome tik nemokamais keliais.
Prieš atvykstant į viešbutį nusprendėm užsukti į prekybos centrą, nes buvome nusprendę jog pietus valgysim restoranuose, o pusryčius ir vakarienę patys pasigaminsime. Marbeljoj yra prekybos centras La Cañada. Apart visokių firminių drabužių parduotuvių yra ir maisto prekių prekybos centras. Prisipirkome įvairiausio maisto. O Rasai dar to maža, jai dar reikia į Zarą užeiti ir dar ten kažkur. Ir žiūriu jau mane pradeda erzinti. Sakau važiuojam iš čia, nes kiek galima knistis po tuos drabužius.
Atvažiavome į viešbutį ir žiūriu šalia viešbučio didžiulė Lidl parduotuvė stovi, ir pagalvojau kam mes dar į tą La Cañada važiavom. Nes kelionė tikrai buvo kuriozinė. Maža to kad GPS buvo nustatytas pėsčiųjų maršrutui ir teko važiuoti kažkokias užkampiais, bet apart to įvažiavau į vieną gatvę ir Rasa jau šaukia kad įvažiavau į priešingą eismo juostą. Man tuoj šaltas prakaitas pasipylė, bet vis tiek važiuoju ir galvoju kas bus tas bus, nes tikrai apsisukt nebuvo kur. Mašinos važiuoja iš priekio. Galvoju na dabar tai bus kaktomuša. Bet šiek tiek pavažiavus žiūriu posūkis į dešinę, pasukau ir tik tada supratau kad viskas čia gerai, tiesiog Rasai taip pasirodė. Nuo to laiko aš jai sakau, vairuok geriau tu, nes ji pastoviai man priekaištavo tai aš per greit važiuoja, tai ne ten, tai ant bordiūro, tai į dešinę mane neša.
Mūsų viešbutis vadinosi Gran Hotel Guadalpin Banús. Prieš įžengiant į vidų žiūriu penkios žvaigždės šalia pavadinimo. Nei aš nei Rasa net nežinojom jog užsisakėm penkių žvaigždučių viešbutį. Tačiau užėjus į mūsų numerį penkių žvaigždučių euforija greitai užgeso ir mūsų akyse penkios žvaigždės pavirto į tris, nes nors ir matosi kad kadaise viešbutis tikrai žibėjo, tačiau buvo akivaizdu jog interjeras ir visi baldai nebuvo atnaujinti ko gero nuo kokių devyniasdešimtųjų. Patiko tai jog turėjome didelį balkoną su sodo baldais ir slankiojančiomis durimis, atskirą virtuvę didelį miegamąjį su visai atributais ir vonią. Rasai dar patiko kad tualete buvo bidė. Ant spintelės koridoriuje stovėjo magnetofonas, grynai nuo caro Riuriko laikų, kur šalia diskų galėjai dar groti kasetes. Bandžiau įjungti, bet dirbo tik radijas, bet ir tas su girgždesiais, nes nebuvo antenos. Miegamajame buvo nedidelis televizorius. Šalia daugybės įvairų norvegiškų, daniškų, vokiškų, ispaniškų ir angliškų kanalų, galima buvo žiūrėti ir rusiškus. Berods tris rusiškus kanalus suradau.
Rusų ar rusiškai kalbančių Marbeljoj gali išgirsti gan dažnai. Matėm ne vieną parduotuvę ar grožio saloną su rusiškais pavadinimas ar rusiškai kalbančiais darbuotojais. Rasa net buvo užėjusi į vieną saloną kur pagrinde dirbo rusės. Jos ten išsišnekėjo apie Marbelją, ir kaip aš supratau ne visiems rusams Marbelja yra rojus. Kai kuriems ten patampa nuobodu. Daugelis pagyvenę keletą metų Marbeljoj, galvoja grįžti atgal į Rusiją, nes Marbelja iš Maskvos ar Peterburgo atvykusiems atrodo kaip kaimas.
Sutikome ir lietuvį. Žmogeliui apie šešiasdešimt metų. Lietuvoj tokį ko gero priskirtų prie bomžų. Vyrukas uždarbiavo pūsdamas didžiulius muilo burbulus. Žmonės vaikšto pakrante, o jis pučia į juos tuos burbulus. Kai kam tai patinka ir įmeta tam žmogeliui į kepurę keletą centų. Taigi vaikštome ir mes minėtąja pakrante, einame pro tą žmogelį, o jis ir pučia muilo burbulą į Rasos pusę. Aš jai sakau įmesk jam kažkiek, nes matai dėl tavęs stengiasi. Vyrukas išgirdo jog mes kalbam lietuviškai iškart mus pakalbino. Pasirodo žmogus iš Alytaus, dzūkas. Keliauja dviračiu po pasaulį. Neaišku kur jis apsistojęs, bet man pasirodė jog jis nakvoja palapinėje po atviru dangumi. Daugiau lietuvių nesutikome.
Po Anglijos Marbelja pasirodė labai tvarkinga. Kavinių ir restoranų darbuotojai pastoviai apsišluoja, tvarkosi. Ne taip kaip Anglijoj, kur padavėjas gali tave pasodinti prie stalo po kuriuo pilna šiukšlių.
Vienu metu bevaikščiojant pakrante pamatėme kylantį tolumoje didžiulį juodų dūmų debesį. Vėliau spaudoj perskaitėm jog kažkas padegė vieną iš garsiausių Marbeljos naktinių barų. Aplamai Marbelja yra nusikaltėlių rojus. Šiuo metu ten vyksta gaujų karai. Prieš mums atvykstant buvo sušaudytas vienas garsus naktinių klubų savininkas. Kol airių gaujos kontroliavo Marbelja, ten buvo daug maž ramu, bet dabar daugumas airių suimta, tai į jų vietą veržiasi kitos gaujos iš Maroko, Slovėnijos, Albanijos ir taip toliau.
Viduržemio jūra irgi paliko įspūdį, nes ji nei atslūgsta, nei tvinsta. Dėl to nenuostabu jog palei pat krantą stovi namai ir restoranai. Atsimenu Anglijoj Airių jūrai atslūgus galėdavai eiti dugnu keletą kilometrų ir rankioti įvairiausias kriaukles bei moliuskus.
Kadangi žinojome jog nebus labai karšta ir negalėsim nei degintis, nei maudytis, nusprendėme jog reiktų nuvažiuoti į Gibraltarą. Susiruošėme, atsikėlėme anksčiau iš ryto. Rasa vairavo. Visą valandą važiavome, bet teko grįžti atgal, nes manęs nepraleido pasienyje, kadangi pasas liko viešbutyje. Be reikalo tik sugaišom laiką ir sunaudojom kurą. Grįžom į viešbutį ir nusprendėm verčiau pakrante nukulniuoti į Puerto Banús.
Puerto Banús tai nedidelė gyvenvietė į pietus nuo Marbeljos. Kažkur penki kilometrai nuo mūsų viešbučio. Iš pradžių galvojom išsinuomoti dviračius, bet pamačius koks tas dviračių stovis aš pasiūliau Rasai eiti pėsčiom. Ėjome pakrante, grožėjomės jūra ir gamta. Įžengus į Puerto Banús pasijautė kitoks lygis. Toks įspūdis kad tai milijonierių gyvenvietė. Prabanga visur. Net dviračių takai prabangiai atrodo. Nekilnojimo turto be milijono neįpirksi. Mašinos pagrinde sportinės tokios kaip Ferrari, Lamborghini. Bet buvo ir solidžių tokių kaip Rolls Royce. Mes su Rasa sužioplinėjom ir per raudoną kirtom gatvę, o ten kaip tik toks galingas Ford Mustang lekia. Mes pasimetę, nei bėgt atgal nei pirmyn, o tas Mustangas sustojo prieš mus ir iš jo toks jaunas vyrukas mojuoja ranka, tipo eikit aš palauksiu.
Jachtų dydžio kokias matėm Puerto Banús, niekur nebuvom matę. Jachtos ten kaip nedideli kruiziniai laivai. Restoranų meniu kainos, bet jau man pasirodė dvigubai didesnės nei Marbeljoj. Vienu žodžiu nieko ten nevalgėm ir nieko nepirkom.
Grįžom atgal alkani ir susimąstę. Galvojom kuo turi žmonės užsiimti kad tokias jachtas įpirkti. Vėliau skaičiau kad daugelis tų turčių yra atvykę iš Kataro, Saudo Arabijos ir Rusijos.
Nusprendėm pakeisti savo programą ir užuot gaminti vakarienę viešbutyje nuėjom pavalgyti į grynai Ispanišką restoraną ant jūros kranto. Pirmą kartą gyvenime paragavau Paelja (Paella) – ispanų nacionalinį patiekalą. Buvo labai keista kad restorano, stovinčiame ant jūros kranto ir kuriame pagrindinis kontingentas užsienio turistai, padavėja visiškai nemoka angliškai. Apskritai kalbant, ispanai labai silpnai kalba arba išvis nekalba angliškai.
Sekančią dieną vėl išsiruošėme į Gibraltarą. Šį kartą pasiėmėme pasus ir šilčiau apsirengėme, nes prieš tai kai važiavome vėjas buvo gan stiprus ir atšiaurus. Atvažiavome į La Linea ir prisiparkavome aikštelėj prie pat pasienio posto prieš įvažiuojant į Gibraltarą. La Linea Rasai pasirodė nutriušus, labiau priminė Kubą nei Ispaniją, Vėliau skaičiau jog 20% La Linea populiacijos vienaip ar kitaip susieta su narkotikų transportavimu ar prekyba.
Iš La Linea'os perėjus pasų kontrolės postą atsidūrėme Gibraltare. Iškart pasijutome kaip Britanijoje. Užrašai visur angliškai. Mašinų numeriai tokie kaip Britanijoj tik vietoj raidžių GB pas juos GBZ, nors vairuoja kaire kaip ir Ispanijoj. Namai daugiausia daugiaaukščiai, gatvės siauros. Žmonių kaip skruzdėlių, nors ir ne vasaros sezonas. Kas dedasi čia vasarą bijau net pagalvoti.
Užėjom į Morrison'ą ir tikrai pasijutom kaip Anglijoj, nes viskas, prekių išdėstymas, parduotuvės išplanavimas, kavinės interjeras, viskas kaip Anglijoj. Ir visi, arba daugumas produktų atvežta iš Didžiosios Britanijos.
Vaikščiodami šaligatviu pirma ką mes pastebėjom tai kad oras Gibraltare labai užterštas. Automobilių išmetamosios dujos užteršia atmosferą taip jog darosi sunku kvėpuoti. Mes net pagalvojom kaip čia žmonės gali gyventi kai taip smarkiai užterštas oras.
Gibraltare labai daug 50cc motorolerių. Jais važiuoja ir jauni ir seni, ir moterys ir vyrai, ir kostiumuoti ir treninguoti, vienu žodžiu motoroleris ko gero labai patogi transporto priemonė. Kas man tikrai paliko įspūdį tai jog tų motorolerių niekas nerakina. Anglijoj neprirakintą motorolerį nudžiautų akimirksniu.
Pagaliau pasiekėme funikulierių (cable car) kurio dėka pakilome į Gibraltaro uolą ant kurios gyvena makakos. Tai turbūt vienintelė vieta Europoje kur gyvena laukinės makakos. Jos visiškai nebijo žmonių, drąsiai ropščiasi ant turistų, vagia iš jų krepšių visokius skanėstus, šokinėja ant automobilių. Per tą trumpą laiką kol ten buvome matėme kaip viena makaka pagriebė nuo žmogaus galvos kepurę, o kita ištraukė iš kuprinės sausainių pakelį. Man stovint nugara į makaką ji užšoko man ant pečių ir pradėjo krapštyti mano megztinį, po to visai netikėtai šoko ant Rasos, tačiau Rasa lyg būtų pamačius žiurkę, sucypė ir makaka, matyt pati to nesitikėjus nušoko nuo jos.
Vaizdas nuo uolos viršaus nepakartojamas. Į šiaurę matosi Ispanija, į vakarus Alborano jūra, į šiaurės vakarus kaip per rūką įžiūrimas Marokas, į šiaurę Seuta, į vakarus Gibraltaro įlanka, o kalno papėdėje sausakimšai išsidėstęs Gibraltaras.
Nusileidus nuo kalno, arba kitaip tariant uolos, nusprendėme pavalgyti. Atsidūrėme pačiame Gibraltaro centre ir tiesą sakant patyrėme nusivylimą. Gatvės šiukšlinos. Kavinės ir restoranai apšepę. Oras užterštas. Vaizdas palyginus su Marbelja ar Malaga tikrai niūrokas. Rasa užsisakė grynai britiško patiekalo Fish and Chips. O aš taip ir likau nevalgęs. Netrukus įsėdome į mašiną ir važiavom atgal į viešbutį.
Ilgą laiką svajojom nuvažiuoti į Gibraltarą ir kai svajonė išsipildė - nusivylėme. Jei anksčiau net galvojome jog gerai būtų ten gyventi, tai dabar tokia mintis jau visiškai atpuolė.
Paskutinę atostogų dieną turėjome išsiregistruoti iš viešbučio ne vėliau kaip prieš 12pm. Tuo tarpu skrydis tik 5pm. Išsiregistravome anksčiau nes nenorėjome ilgiau užtrukti viešbutyje kuriame paskutinę naktį kažkas norėjo mus apvogti. Įsėdome į mūsų miniatiūrinę VW Polo ir nuvažiavo vėl į tą prekybos centrą La Cañada. Pagalvojau reikia kažkaip užmušti laiką. Tačiau atvykus ten nei Rasa nei aš ilgiau užtrukti nenorėjom. Mus traukė namo, greičiau į Angliją.
Atvykus į Malagą ilgai blaškėmės kol suradom automobilių nuomos punktą. Grąžinom mašiną ir netrukus atsidūrėm oro uoste. Laiko buvo į valias, todėl susiradom restoraną, pavalgėme ir pasiruošėm skristi namo.
Niekada negalvojau jog taip norėsiu grįžti į Angliją, ne veltui sakoma - visur gerai, bet namuose geriausia.
- Modestai, čia kažkas vaikšto, - sušuko ji. O aš dar nevisai susigaudęs kas čia vyksta, užriaumojau ir pramerkęs akis pamačiau prožektoriaus šviesą chaotiškai besitraukiančią į tamsą, o po to ir kažkokį garsą lyg kas bandytų panikoj perlipti balkoną.
Va toks keistas nuotykis mums nutiko Marbeljoj. Likusią nakties dalį miegojau po ranką pasidėjęs tuščią vyno butelį, kad reikalui esant turėčiau kuo vožti.
Pasirodo tokie naktiniai vizitai dažnas reiškinys Ispanijos garsiajame kurorte.
Kaip žinia Albanai ir kitų tautų nusikaltėliai, tyko aukų ir laukia kada visi sumigs. O kadangi pastatai Marbeljoj, kaip ir bene visoj Ispanijoj labai lengvai įveikiami ir užlipti į antrą ar trečią aukštą šiek tiek atletiškam vyrukui nesudaro jokių sunkumų, tai visokio plauko nusikaltėliai ir naudojasi tuo.
Naktį prieš tai, apie trečią valandą mums į viešbučio numerį kažkas kelis kartus skambino į laidinį telefoną. Pirmą kartą nepakėliau, bet antrą kartą atsiliepiau, tačiau kitam gale numetė ragelį. Galų gale Rasa visai atjungė telefoną kad mums niekas netrukdytų miegoti. Tik vėliau supratau kad tokiu būdų vagys tikrino ar mes miegam ar ne.
Į Marbelją atvykome vasario mėnesį. Ne sezono metu, kai turistų buvo labai nedaug. Viduržemio jūroje niekas nesimaudė. Tik viena diena iš penkių praleistų Ispanijoje buvo saulėta, visos kitos apsiniaukusios. Aukščiausia oro temperatūra siekė vienu metu +20c. Visom kitom dienom apie +17.
Tiesą sakant mūsų tikslas nebuvo degintis saulėje ar maudytis jūroje. Visos kelionės tikslas buvo pažintinis, tam reikalui išsinuomavome mašiną, Volkswagen Polo.
Marbelja savo oro uosto neturi todėl teko skristi iš Leeds tiesioginiu reisu į Malagą. O iš ten su mašina apie valandą kelio į Marbelją. Kadangi registravimas viešbutyje prasideda nuo 4pm, o mes Malagoj buvom jau apie 11am. tai turėdami sočiai laiko nusprendėm pasižvalgyti po Malagą. Nuvažiavom šiaip ne taip siaurom gatvelėm iki Malagos senamiesčio ir ten vargais negalais suradom vietos prisiparkuoti. Be to po vairavimo Anglijoje, kai vairas dešinėje pusėje, reikėjo adaptuotis prie vairavimo iš kairės. Mane iš pat pradžių vis nešė į dešinę. Vienu metu net ant bordiūro užvažiavau.
Taigi Malaga kažkuria prasme mums net labiau patiko nei Marbelja. Rasai paliko įspūdį apelsinai augantys pačiam centre.
 |
| Apelsinmedis Malagoj Vasario mėnesį. |
Rasa iškart įsimylėjo į Malagą. Net sakė jog būtų pasiruošusi čia gyventi.
 |
| Rasa prie palmių Malagoj. Danguj nė vieno debesies. Toks reiškinys Anglijoje labai retas. |
Pasisotinę nusprendėm važiuoti į Marbelją. Kelias truko apie valandą laiko. Autostradoje teko sumokėti kelių mokestį apie 5 eurus. Nežinojome anksčiau, bet yra šalutiniai keliai kuriais galima apvažiuoti mokamus kelius. Nustatėme savo GPS kad būtų 'avoid toll roads' ir nuo to laiko važinėjome tik nemokamais keliais.
Prieš atvykstant į viešbutį nusprendėm užsukti į prekybos centrą, nes buvome nusprendę jog pietus valgysim restoranuose, o pusryčius ir vakarienę patys pasigaminsime. Marbeljoj yra prekybos centras La Cañada. Apart visokių firminių drabužių parduotuvių yra ir maisto prekių prekybos centras. Prisipirkome įvairiausio maisto. O Rasai dar to maža, jai dar reikia į Zarą užeiti ir dar ten kažkur. Ir žiūriu jau mane pradeda erzinti. Sakau važiuojam iš čia, nes kiek galima knistis po tuos drabužius.
Atvažiavome į viešbutį ir žiūriu šalia viešbučio didžiulė Lidl parduotuvė stovi, ir pagalvojau kam mes dar į tą La Cañada važiavom. Nes kelionė tikrai buvo kuriozinė. Maža to kad GPS buvo nustatytas pėsčiųjų maršrutui ir teko važiuoti kažkokias užkampiais, bet apart to įvažiavau į vieną gatvę ir Rasa jau šaukia kad įvažiavau į priešingą eismo juostą. Man tuoj šaltas prakaitas pasipylė, bet vis tiek važiuoju ir galvoju kas bus tas bus, nes tikrai apsisukt nebuvo kur. Mašinos važiuoja iš priekio. Galvoju na dabar tai bus kaktomuša. Bet šiek tiek pavažiavus žiūriu posūkis į dešinę, pasukau ir tik tada supratau kad viskas čia gerai, tiesiog Rasai taip pasirodė. Nuo to laiko aš jai sakau, vairuok geriau tu, nes ji pastoviai man priekaištavo tai aš per greit važiuoja, tai ne ten, tai ant bordiūro, tai į dešinę mane neša.
Mūsų viešbutis vadinosi Gran Hotel Guadalpin Banús. Prieš įžengiant į vidų žiūriu penkios žvaigždės šalia pavadinimo. Nei aš nei Rasa net nežinojom jog užsisakėm penkių žvaigždučių viešbutį. Tačiau užėjus į mūsų numerį penkių žvaigždučių euforija greitai užgeso ir mūsų akyse penkios žvaigždės pavirto į tris, nes nors ir matosi kad kadaise viešbutis tikrai žibėjo, tačiau buvo akivaizdu jog interjeras ir visi baldai nebuvo atnaujinti ko gero nuo kokių devyniasdešimtųjų. Patiko tai jog turėjome didelį balkoną su sodo baldais ir slankiojančiomis durimis, atskirą virtuvę didelį miegamąjį su visai atributais ir vonią. Rasai dar patiko kad tualete buvo bidė. Ant spintelės koridoriuje stovėjo magnetofonas, grynai nuo caro Riuriko laikų, kur šalia diskų galėjai dar groti kasetes. Bandžiau įjungti, bet dirbo tik radijas, bet ir tas su girgždesiais, nes nebuvo antenos. Miegamajame buvo nedidelis televizorius. Šalia daugybės įvairų norvegiškų, daniškų, vokiškų, ispaniškų ir angliškų kanalų, galima buvo žiūrėti ir rusiškus. Berods tris rusiškus kanalus suradau.
 |
| Viešbučio Gran Hotel Guadalpin Banús foje. |
Sutikome ir lietuvį. Žmogeliui apie šešiasdešimt metų. Lietuvoj tokį ko gero priskirtų prie bomžų. Vyrukas uždarbiavo pūsdamas didžiulius muilo burbulus. Žmonės vaikšto pakrante, o jis pučia į juos tuos burbulus. Kai kam tai patinka ir įmeta tam žmogeliui į kepurę keletą centų. Taigi vaikštome ir mes minėtąja pakrante, einame pro tą žmogelį, o jis ir pučia muilo burbulą į Rasos pusę. Aš jai sakau įmesk jam kažkiek, nes matai dėl tavęs stengiasi. Vyrukas išgirdo jog mes kalbam lietuviškai iškart mus pakalbino. Pasirodo žmogus iš Alytaus, dzūkas. Keliauja dviračiu po pasaulį. Neaišku kur jis apsistojęs, bet man pasirodė jog jis nakvoja palapinėje po atviru dangumi. Daugiau lietuvių nesutikome.
Po Anglijos Marbelja pasirodė labai tvarkinga. Kavinių ir restoranų darbuotojai pastoviai apsišluoja, tvarkosi. Ne taip kaip Anglijoj, kur padavėjas gali tave pasodinti prie stalo po kuriuo pilna šiukšlių.
 | |
| Marbeljos senamiestis. |
Viduržemio jūra irgi paliko įspūdį, nes ji nei atslūgsta, nei tvinsta. Dėl to nenuostabu jog palei pat krantą stovi namai ir restoranai. Atsimenu Anglijoj Airių jūrai atslūgus galėdavai eiti dugnu keletą kilometrų ir rankioti įvairiausias kriaukles bei moliuskus.
Kadangi žinojome jog nebus labai karšta ir negalėsim nei degintis, nei maudytis, nusprendėme jog reiktų nuvažiuoti į Gibraltarą. Susiruošėme, atsikėlėme anksčiau iš ryto. Rasa vairavo. Visą valandą važiavome, bet teko grįžti atgal, nes manęs nepraleido pasienyje, kadangi pasas liko viešbutyje. Be reikalo tik sugaišom laiką ir sunaudojom kurą. Grįžom į viešbutį ir nusprendėm verčiau pakrante nukulniuoti į Puerto Banús.
Puerto Banús tai nedidelė gyvenvietė į pietus nuo Marbeljos. Kažkur penki kilometrai nuo mūsų viešbučio. Iš pradžių galvojom išsinuomoti dviračius, bet pamačius koks tas dviračių stovis aš pasiūliau Rasai eiti pėsčiom. Ėjome pakrante, grožėjomės jūra ir gamta. Įžengus į Puerto Banús pasijautė kitoks lygis. Toks įspūdis kad tai milijonierių gyvenvietė. Prabanga visur. Net dviračių takai prabangiai atrodo. Nekilnojimo turto be milijono neįpirksi. Mašinos pagrinde sportinės tokios kaip Ferrari, Lamborghini. Bet buvo ir solidžių tokių kaip Rolls Royce. Mes su Rasa sužioplinėjom ir per raudoną kirtom gatvę, o ten kaip tik toks galingas Ford Mustang lekia. Mes pasimetę, nei bėgt atgal nei pirmyn, o tas Mustangas sustojo prieš mus ir iš jo toks jaunas vyrukas mojuoja ranka, tipo eikit aš palauksiu.
Jachtų dydžio kokias matėm Puerto Banús, niekur nebuvom matę. Jachtos ten kaip nedideli kruiziniai laivai. Restoranų meniu kainos, bet jau man pasirodė dvigubai didesnės nei Marbeljoj. Vienu žodžiu nieko ten nevalgėm ir nieko nepirkom.
 |
| Viena iš jachtų Puerto Banús. |
Nusprendėm pakeisti savo programą ir užuot gaminti vakarienę viešbutyje nuėjom pavalgyti į grynai Ispanišką restoraną ant jūros kranto. Pirmą kartą gyvenime paragavau Paelja (Paella) – ispanų nacionalinį patiekalą. Buvo labai keista kad restorano, stovinčiame ant jūros kranto ir kuriame pagrindinis kontingentas užsienio turistai, padavėja visiškai nemoka angliškai. Apskritai kalbant, ispanai labai silpnai kalba arba išvis nekalba angliškai.
Sekančią dieną vėl išsiruošėme į Gibraltarą. Šį kartą pasiėmėme pasus ir šilčiau apsirengėme, nes prieš tai kai važiavome vėjas buvo gan stiprus ir atšiaurus. Atvažiavome į La Linea ir prisiparkavome aikštelėj prie pat pasienio posto prieš įvažiuojant į Gibraltarą. La Linea Rasai pasirodė nutriušus, labiau priminė Kubą nei Ispaniją, Vėliau skaičiau jog 20% La Linea populiacijos vienaip ar kitaip susieta su narkotikų transportavimu ar prekyba.
Iš La Linea'os perėjus pasų kontrolės postą atsidūrėme Gibraltare. Iškart pasijutome kaip Britanijoje. Užrašai visur angliškai. Mašinų numeriai tokie kaip Britanijoj tik vietoj raidžių GB pas juos GBZ, nors vairuoja kaire kaip ir Ispanijoj. Namai daugiausia daugiaaukščiai, gatvės siauros. Žmonių kaip skruzdėlių, nors ir ne vasaros sezonas. Kas dedasi čia vasarą bijau net pagalvoti.
Užėjom į Morrison'ą ir tikrai pasijutom kaip Anglijoj, nes viskas, prekių išdėstymas, parduotuvės išplanavimas, kavinės interjeras, viskas kaip Anglijoj. Ir visi, arba daugumas produktų atvežta iš Didžiosios Britanijos.
Vaikščiodami šaligatviu pirma ką mes pastebėjom tai kad oras Gibraltare labai užterštas. Automobilių išmetamosios dujos užteršia atmosferą taip jog darosi sunku kvėpuoti. Mes net pagalvojom kaip čia žmonės gali gyventi kai taip smarkiai užterštas oras.
Gibraltare labai daug 50cc motorolerių. Jais važiuoja ir jauni ir seni, ir moterys ir vyrai, ir kostiumuoti ir treninguoti, vienu žodžiu motoroleris ko gero labai patogi transporto priemonė. Kas man tikrai paliko įspūdį tai jog tų motorolerių niekas nerakina. Anglijoj neprirakintą motorolerį nudžiautų akimirksniu.
Pagaliau pasiekėme funikulierių (cable car) kurio dėka pakilome į Gibraltaro uolą ant kurios gyvena makakos. Tai turbūt vienintelė vieta Europoje kur gyvena laukinės makakos. Jos visiškai nebijo žmonių, drąsiai ropščiasi ant turistų, vagia iš jų krepšių visokius skanėstus, šokinėja ant automobilių. Per tą trumpą laiką kol ten buvome matėme kaip viena makaka pagriebė nuo žmogaus galvos kepurę, o kita ištraukė iš kuprinės sausainių pakelį. Man stovint nugara į makaką ji užšoko man ant pečių ir pradėjo krapštyti mano megztinį, po to visai netikėtai šoko ant Rasos, tačiau Rasa lyg būtų pamačius žiurkę, sucypė ir makaka, matyt pati to nesitikėjus nušoko nuo jos.
Vaizdas nuo uolos viršaus nepakartojamas. Į šiaurę matosi Ispanija, į vakarus Alborano jūra, į šiaurės vakarus kaip per rūką įžiūrimas Marokas, į šiaurę Seuta, į vakarus Gibraltaro įlanka, o kalno papėdėje sausakimšai išsidėstęs Gibraltaras.
Nusileidus nuo kalno, arba kitaip tariant uolos, nusprendėme pavalgyti. Atsidūrėme pačiame Gibraltaro centre ir tiesą sakant patyrėme nusivylimą. Gatvės šiukšlinos. Kavinės ir restoranai apšepę. Oras užterštas. Vaizdas palyginus su Marbelja ar Malaga tikrai niūrokas. Rasa užsisakė grynai britiško patiekalo Fish and Chips. O aš taip ir likau nevalgęs. Netrukus įsėdome į mašiną ir važiavom atgal į viešbutį.
Ilgą laiką svajojom nuvažiuoti į Gibraltarą ir kai svajonė išsipildė - nusivylėme. Jei anksčiau net galvojome jog gerai būtų ten gyventi, tai dabar tokia mintis jau visiškai atpuolė.
Paskutinę atostogų dieną turėjome išsiregistruoti iš viešbučio ne vėliau kaip prieš 12pm. Tuo tarpu skrydis tik 5pm. Išsiregistravome anksčiau nes nenorėjome ilgiau užtrukti viešbutyje kuriame paskutinę naktį kažkas norėjo mus apvogti. Įsėdome į mūsų miniatiūrinę VW Polo ir nuvažiavo vėl į tą prekybos centrą La Cañada. Pagalvojau reikia kažkaip užmušti laiką. Tačiau atvykus ten nei Rasa nei aš ilgiau užtrukti nenorėjom. Mus traukė namo, greičiau į Angliją.
Atvykus į Malagą ilgai blaškėmės kol suradom automobilių nuomos punktą. Grąžinom mašiną ir netrukus atsidūrėm oro uoste. Laiko buvo į valias, todėl susiradom restoraną, pavalgėme ir pasiruošėm skristi namo.
Niekada negalvojau jog taip norėsiu grįžti į Angliją, ne veltui sakoma - visur gerai, bet namuose geriausia.
